Kaip man atskirti,ar mano kančia yra ta,kurią Viešpats nori su mano pastangom išgydyt,ar ta,kurią turiu pašvęst Jo garbei ir šlovei,nes toji kančia reikalinga Kristaus kūnui?Išgyvenu siaubingą demonišką apsėdimą,už mane meldžiasi kunigas egzorcistas,ir siaubingiausiom akimirkom,kai demonas įtraukia mane ir kankina iki pamišimo ir agonijos,šaukdavausi Jėzaus (kad ir kokia netobula būčiau) ir tuomet palengvėdavo.Kartais,tokiom akimirkom ,jausdavau Dievo buvimą ir tai tarsi tapdavo atrama pamišėliškoj kančioj,kuri siaubu pranoksta viską...Ar gali būti,jog tuom aš prisidedu prie Kristaus išganymo plano,jeigu viską Jam pavesdama,kančios akimirką stiprybės ir prasmės ieškau Jame?