Garbė Jėzui Kristui,
Visada galvoju, kad nereikia šalintis netikinčių, anaiptol, reikėtų su jais bendrauti, melstis už juos ir jiems padėti. Galbūt Dievas ir atsiunčia juos pas tikinčius žmones, kad juos atvestų į kelią link Dievo. Pastaruoju metu susipažinau su mielu žmogumi, bet jis netikintis. Iš ankstesnių draugų taip pat turiu netikinčių draugų. Jie noriai su manimi bendrauja ir atrodo, kad taip turi būti, kad Dievas man atsiuntė juos, kad paguosčiau, pasimelsčiau už juos ir jie turėtų nors tokią atramą. Bet norėčiau paklausti, koks Jūsų požiūris - kai žmogus pasako, jog jis netikintis, ar turėtume su juo nebendrauti, nenorėti duoti jam savo kontaktų? Ar kaip tik turėtume jį paskatinti tikėti ir bendrauti su juo?
Mano draugų tarpe nėra daug tikinčiųjų. Jie yra priėję sakramentų, bet į bažnyčią kiekvieną sekmadienį neina. Tokių draugų, kuriems galėčiau papasakoti savo tikėjimo išgyvenimus kaip ir nėra. Neskaitant tų, su kuriais bendrauju internetu. Todėl kartais pagalvoju, kad galbūt dabar mano užduotis bendrauti su tais, kurie netiki, kad padėčiau jiems.