Sunku, ką ir patarti Jums šiuo metu, kai tokia netektis dar taip neseniai nutiko. Visagalis Dievas leido taip nutikti. TUrbūt pykstate ant jo, kodėl Jo visagalybė negalėjo, kad būtų kitaip. Vis tik yra šiandien tokia skaudi patirtis. Mes nė sekundei ne galime prailginti nei savo nei kieno nors kito gyvenimo. Tie du momentai mūsų gyvenime, kurie turi savo aiškią pradžią ir pabaigą, bet mes bejegiai pasakyti, kad vaikelis užsimezgė motinos įsčiose tą dieną, valandą, minutę ir sekundę. Lygiai taip ir su mirties valanda. Negalime konkrečiai nustatyti nei dienos nei valandos nei minutės, nei sekundės. Ką galime, tai tik patirti žmogaus iškeliavimą drauge.
Nepamišite savo vaikelio niekada ir to nereikia daryt - pamiršti. Padėkokite už tą jo trumpą gyvenimą, už tai kad Dievas pasitikėjo Jumis. Melskite, kad stiprintų Jūsų pasitikėjimą Juo, ypač dabar, kai vis tik logiškai labai sunku priimti ir suprasti, jog tai nutiko Jums.
Ramybės, kuri tikiu ateis pas Jus.