Sveiki. Norėčiau gauti Jūsų patarimą, ką daryti. Mane vis kamuoja pagundos, kartais taip sunku joms priešintis, kartais tenka net pertraukti maldą ir joms priešintis. Bėda ta, jog aš viską labai imu į galvą. Didžiausios pagundos, kurios kamuoja, tai prietarai, pvz., jei kas nukrenta ant žemės, mano mintyse jau sukasi, kas gali ateiti. Žinoma, kiek įmanydama kovoju su tokiomis mintimis, priešinuosi joms. Kartais man taip sunku joms priešintis. Gyvenimas tampa nuolatinė kova prieš nuodėmę, pagundas, nelieka laiko artimui, pagaliau pačiam Dievui, niekaip nesuprantu, kad Jis manęs nebaudžia, bet myli. Pati stengiuosi nors kartą į savaitę eiti išpažinties, meldžiuosi, retsykiais sukalbu rožinį, bet pagundos vis nepalieka manęs, kartais atrodo viskas suklupsiu, nusidėsiu... Ką daryti? Dėkoju už atsakymą.