Dievas per Bibliją mus moko gailestingumo, meilės ir supratingumo kitų žmonių atžvilgiu, gėrio, aukos ir pasitikėjimo mūsų artimų žmonių atžvilgiu. Tam kad mes patys ir visas pasaulis gyventume taikoje, nešdami gėrį ir supratingumą vieni kitais, kad gyventume geriau. Abraomas aukojo Dievui savo sūnų. Mano klausimas būtų toks: kodėl Dievas mus mokęs tikėti vienus kitais, neišmokė jog ne visais kuriems kažką aukojame galime pasitikėti. Ištraukiau žmogų iš tokios bedugnės, kokių reta, pastačiau ant kojų naujam gyvenimui, atidaviau daugiau nei turiu šiame gyvenime. Rizikavau visu savo gyvenimu... ir šiandien neturiu nieko, draugų, namų, šeimos... Šiandien vargšė aš stovinti ant bedugnės krašto, o jis ponų ponas, kuriam neįdomus vargšų gyvenimas. Kodėl Dievas neišmokė, jog ne visais artimaisiais pasitikėti galima ? Kodėl neišmokė kaip atskirti gėrį nuo blogio ?