Bažnyčia vis tiek vertins labiau civilinę santuoką, negu gyvenimą susimetus.
O dėl antros Santuokos - Bažnyčia niekada neatstumia nusidėjėlių, tačiau ir kviečia juos daryti tikrą atgailą: vaikų, kuriuos sužeidė pirmos santuokos skyrybos, atžvilgiu, palilkto sutuoktinio, kuris galbūt niekad jau nesusiras antros pusės, atžvilgiu ir t.t. Daug visokių gyvenimų, daug visokių istorijų. Negali vienu ypu visas aptarti. Gyvenimas tęsiasi ir labai svarbu, kaip jis baigsis. Be to, priimdamas žmogų, jį mylėdamas, nebūtinai visuomet pateisini jo elgesį. Ir Bažnyčia, mylėdama nusidedančius žmones neapkenčia nuodėmės. Juk pati Bažnyčia sudaryta ir nusidedančių, tačiau vis tik išganyman besiveržiančių žmonių. Užtat negalim svaidytis akmenimis.