Question

Anksčiau vakarais dažnai apimdavo liūdesys ir, nors susitaikydamas, verkdavau dėl sunkumų savo bei artimųjų gyvenime, kai kurių žmonių abejingumo, neteisybės pasaulyje. Paskutiniu metu net ir į didžiausius išbandymus ėmiau žvelgti daug ramiau, pernelyg nesuku galvos dėl išgyvenimų praeityje ar nežinios ateityje. Esu pasimetęs, ar tokia mano būsena yra neigiamo pobūdžio emocinis atšalimas, nejautrumas ar kaip tik bent laikinai rasta dvasinė ramybė, pasitikėjimas Dievu, gyvenimu? Kaip katalikui derėtų žvelgti į sunkumus asmeniniame bei visuomeniniame gyvenime: emocingai, skaudžiai ieškoti priežasčių, bandyti atsakyti į kylančius klausimus, ar veikiau besąlygiškai priimti, tarsi žinoti, jog bet kuris atsiųstas nutikimas yra reikalingas, neišvengiamas?

Answer 1

Krikščionybė nėra vien tik paremta emocijomis. Negana vien tik verkti, kad kažkas vyksta blogo pasaulyje. Riekia kažką padaryti, ką galite, kad to blogio būtų mažiau. Na pradžiai bent pasimelsti. Kad emocinis lygmuo mažėja, tai nereiškia jūsų atšalimo. Tai gali būti ir vidinės brandos ženklas.