Question

Noriu paklausti apie dažnai nagrinėjamą masturbacijos temą. Jeigu masturbuojamasi siekiant ne tiek lytinio pasitenkinimo [nors šiek tiek siekiama ir to], kiek nusiraminimo, gal galima masturbacijos nelaikyti nuodėme ir neversti žmonių per išpažintį sakyti tokių nemalonių dalykų. Jeigu, tarkim, mergaitė vaikystėje buvo tvirkinta ir visai ar beveik nepatyrė tėvų ir kitų meilės [išskyrus šiokią tokią "meilę" tvirkinimo metu], ji tikrai turės nerimo sutrikimų, kuriuos nuraminti mokės tik dirgindama savo lyties organus, t. y. masturbuodamasi, ir būdama suaugusi tai darys, nes kitaip nusiraminti nemoka. Jei žmogus turi nemigą, nemiegojęs dieną jaučiasi blogai, o pasimasturbavęs užmiega, gal jam nereikia to sakyti per išpažintį ir galima tai tęsti, nes tai mažesnis blogis, nei migdomieji vaistai, kurie tikrai turi įrodytą pašalinį poveikį [ir kartais sunkų], ar nemiga, dėl kurios žmogus nedarbingas dieną, o psichiatro konsultacijos nepageidauja, nes, sakykim, yra vairuotojas profesionalas, ir psichiatro suteiktos paslaugos jam kels problemų siekiant pratęsti vairuotojo teisių galiojimą. {Masturbacijai gydytojai dažniausiai neprieštarauja ].

Answer 1

Kai viskam turite pateisinimą, tai ar reikalingas kunigo atsakymas? Masturabcija yra netinkamas poelgis su savo kūnu. Apie masturbacijos aplinkybes kalbamasi su nuodėmklausiu. Patariu turėti pastovų nuodėmklausį, kad nereikėtų vis iš naujo aiškinti, kas galėtų būti masturbacijos priežastimi. Tai gali būti ir psichologinės priežastys, kaip antai, tvirkinimas vaikystėje. Psichologinių traumų ir jų pasėkmių kunigai nesprendžia. Bet koks nerimas jau yra ženklas, kad reikia specialisto pagalbos, o masturbacija nėra psichologinių problemų sprendimo būdas.